7. Ar pavojinga skristi lėktuvu?

Gyventojų apšvitą lemia gamtinės ir dirbtinės kilmės radionuklidų skleidžiama jonizuojančiosios spinduliuotė: kosminė spinduliuotė bei radono ir jo skilimo produktų, grunte, statybinėse medžiagose esančių radionuklidų, patekusių į organizmą su maistu, geriamuoju vandeniu ir įkvepiant ore esančias radioaktyviąsias daleles.

Atmosferos sluoksnis apsaugo mus nuo kosminės spinduliuotės, tačiau jos dalis vis dėlto pasiekia Žemės paviršių. Dėl šios priežasties Lietuvos gyventojai kasmet vidutiniškai gauna apie 0,38 mSv apšvitos dozę.

Kosminės spinduliuotės intensyvumas tiesiogiai priklauso nuo aukščio virš jūros lygio, todėl skrendant lėktuvu (9–12 kilometrų aukštyje) žmogaus patiriama apšvita sudaro nuo keleto iki keliasdešimt mikro sivertų, t. y. iki 100 kartų daugiau nei žemės paviršiuje. Skrydžio metu patiriama apšvita taip pat priklauso ir nuo kitų veiksnių, pvz., skrydžio trukmės, maršruto (geografinės platumos) bei Saulės aktyvumo ciklo fazės (skrydžio datos).

Keleivių, skrendančių orlaiviais retkarčiais, apšvita nesiekia leistinos ribos gyventojams 1 mSv per metus, kadangi skrendančiame lėktuve jie praleidžia kelias, o ne kelis šimtus valandų. Be abejo, nekenksmingos jonizuojančiosios spinduliuotės nėra, tačiau laikoma, kad kosminės spinduliuotės apšvita reikšmingo poveikio sveikatai neturės. Gyventojų patiriamos apšvitos iš įvairių jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių palyginimas pateiktas 1 lentelėje.

1 lentelė. Lietuvos gyventojų patiriama apšvita iš įvairių jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių.

*priklauso nuo vietovės.