Gyventojų apšvita ir radiacinė sauga

Iš įvairių jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių gyventojų gaunama apšvita ir priemonės, taikomos gyventojų radiacinei saugai užtikrinti

Žmones nuolat veikia jonizuojančioji spinduliuotė, kurią skleidžia įvairūs šaltiniai – kosminė spinduliuotė, radionuklidai, esantys grunte, maiste, geriamajame vandenyje, statybinėse medžiagose, radioaktyviosios radono dujos, patenkančios į pastatų vidų iš žemės gelmių, radionuklidai, pasklidę aplinkoje po branduolinės energetikos objektų avarijų. Taip pat žmonės yra veikiami jonizuojančiosios spinduliuotės diagnozuojant ligas arba gydant tam tikrus susirgimus ir kt.

Apšvita skirstoma į gamtinę (natūraliąją) ir dirbtinę (žmogaus sukurtą).Taigi, kas yra gyventojų apšvita? – Tai iš įvairių spinduliuotės šaltinių žmogaus patirta apšvita. Tačiau į šią apšvitą paprastai nėra įskaičiuojama apšvita, patiriama darbo su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais ir medicininių procedūrų, kai naudojami jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai, metu. Taip pat yra laikoma, kad gamtinės vietinės foninės apšvitos išvengti negalima, todėl gyventojams apšvita ribojama iš visų šaltinių, išskyrus gamtinį foną ir medicininių procedūrų metu gaunamą apšvitą. Remiantis Lietuvoje galiojančiais teisės aktais, gyventojas iš planuotoje veikloje naudojamų šaltinių negali gauti didesnės apšvitos nei 1 mSv per metus.

Gyventojų apšvitai įvertinti kiekviena valstybė – Europos Bendrijos narė – privalo nustatyti sritis, kuriose gyventojas yra veikiamas šaltinių, stebėti apšvitą, sekti jos lygių kaitą, teikti rekomendacijas apšvitai mažinti ir kaip jos būtų galima išvengti bei nuolat informuoti visuomenę apie gyventojų patiriamos apšvitos lygius. To siekti įpareigoja EURATOM sutartis, Europos Komisijos (EK) išleistos direktyvos, reglamentai ir kiti tarptautiniai teisės aktai, Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ir Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) parengti standartai, rekomendacijos bei kiti dokumentai.

Vidutinė metinė efektinė apšvitos dozė, kurią gauna vidutinis Lietuvos gyventojas, lygi 3,36 mSv. Apie 30 proc. šios apšvitos sudaro medicininių diagnostinių procedūrų metu gaunama apšvita (vidutiniškai apie 1,0 mSv per metus). Palygiti didelė dalis visos metinės apšvitos (vidutiniškai apie 1 mSv per metus) gaunama dėl radioaktyviųjų radono dujų, esančių patalpų ore. Apšvita dėl radionuklidų, esančių grunte ir aplinkos ore (iš aplinkos gaunamos dozės ekvivalentas) sudaro apie 0,7 mSv per metus. Žymiai mažesnę metinę apšvitą gyventojas patiria dėl radionuklidų maiste – 0,2 mSv, o dėl antropogeninės taršos ir gamtinių (išskyrus ⁴⁰K, ³H, ²²²Rn ir jo skilimo produktus) radionuklidų geriamajame vandenyje iki 0,1 mSv per metus. Radionuklidai, patekę į aplinką iš branduolinės energetikos objektų, gyventojus veikia labai nežymiai – apšvita neviršija 0,1 mSv per metus. Lietuvos gyventojai patiria labai panašaus dydžio apšvitą kaip ir kitų šalių gyventojai.

Gyventojai yra nuolat informuojami apie jų patiriamos apšvitos lygius ir priemones, kurios yra ir gali būti taikomos jų apsaugai nuo žalingo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio užtikrinti. Todėl buvo sukurta efektyvi radiacinės saugos užtikrinimo sistema, jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai yra griežtai apskaitomi, darbui su tokiais šaltiniais (jų įvežimui į šalies teritoriją, pervežimui, naudojimui, saugojimui, tvarkymui, laidojimui ir kitoms darbinėms operacijoms) yra išduodami leidimai, kuriuos norinti gauti institucija ar įmonė privalo atitikti griežtus radiacinės saugos reikalavimus. Tokios įmonės ar institucijos yra nuolat kontroliuojamos ir stebima, kaip jos tvarkosi su turimais jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais, šių organizacijų darbuotojai yra mokomi bei tikrinamos jų žinios. Radiacinės saugos centras tiek darbuotojams, tiek gyventojams yra parengęs ir išleidęs daug leidinių apie jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių saugos ir žmonių radiacinės saugos užtikrinimą. Toliau pristatoma informacija, kokią apšvitą gyventojas vidutiniškai patiria dėl radionuklidų gamtoje, atliekamų medicininių procedūrų, kurių metu naudojama jonizuojančioji spinduliuotė, ir kaip normuojama apšvita darbuotojams, dirbantiems su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais.

Gyventojų iš gamtinių jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių patiriama apšvita ir priemonių, gyventojų papildomai apšvitai išvengti, taikymas

Didžiausią apšvitą (kai kurių tyrimų duomenimis – apie 50 proc. visos apšvitos) žmogus patiria ne iš rentgeno diagnostinių tyrimų ar atominių elektrinių, bet iš gamtoje esančių jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių. Tai kosminė spinduliuotė, pasiekianti Žemę iš kosmoso ir nuo saulės paviršiaus bei Žemės plutoje, statybinėse medžiagose, ore, vandenyje ir maiste bei žmogaus kūne esančių gamtinių radionuklidų. Visų šių šaltinių spinduliuotė skiriasi savo poveikiu, intensyvumu ir kitomis savybėmis. Pavyzdžiui, kosminės spinduliuotės intensyvumas kylant aukštyn didėja, jis priklauso nuo geografinės platumos. Skrendant 10,3–11,3 km aukštyje žmogų veikiančios jonizuojančiosios spinduliuotės dozės galia 30–40 kartų didesnė nei žmogui būnant Žemėje. Grunto radionuklidų skleidžiamos spinduliuotės intensyvumas labai priklauso nuo toje vietoje esančios grunto sudėties. Dažniausiai gamtinė spinduliuotė nuo žmogaus veiklos nepriklauso, tačiau kartais jo veikla gali turėti įtakos gamtiniam fonui. Tokios veiklos pavyzdys yra kalio trąšų (su daug gamtinio radioaktyviojo kalio) gamyba ir naudojimas. Žmonės, dirbantys ar būnantys šalia didelių kiekių kalio trąšų, gali patirti papildomą apšvitą.

Gamtinių spinduolių sukeliama apšvita yra reglamentuojama. Lietuvoje tokią apšvitą reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN 73:2018 „Pagrindinės radiacinės saugos normos“. Lietuvos higienos normoje HN 24:2023 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ yra nustatyta leistina apšvita dėl radionuklidų geriamajame vandenyje.

Siekiant užtikrinti, kad gyventojai nepatirtų padidėjusios apšvitos dėl radionuklidų, esančių pastatų konstrukciniuose elementuose, yra nustatyti kriterijai (radionuklidų kiekiai), kurių turi neviršyti statybinės medžiagos, naudojamos gyvenamiesiems pastatams statyti. Nuolat atliekami radono patalpose, radionuklidų statybinėse medžiagose ir jų žaliavose, radionuklidų trąšose, kitose medžiagose, kur yra arba gali būti didesni gamtinių radionuklidų kiekiai, tyrimai. Taip pat yra identifikuotos pramonės šakos, kur gamtinių radionuklidų turinčios medžiagos yra naudojamos arba didesni gamtinių radionuklidų kiekiai susidaro kaip gamybos proceso atliekos.

Dar vienas ir bene didžiausią gamtinę apšvitą sąlygojantis šaltinis yra radono dujos, esančios žemėje ir galinčios kauptis uždarose patalpose. Radonas yra alfa spinduolis, todėl didžiąją dalį radono spinduliuotės nesunkiai sugeria žmogaus odos paviršius. Kadangi radonas yra dujos, jos į organizmo vidų patenka kvėpuojant, o radono skilimo produktai švitina žmogų iš vidaus. Pagrindinis radono ir jo skilimo produktų keliamas pavojus susijęs su tuo, kad jis gali sukelti kvėpavimo takų ir plaučių vėžį. Radono kiekio matavimai gyvenamuosiuose pastatuose atliekami visame pasaulyje. Radioaktyviosios dujos, sklindančios iš grunto, išsisklaido atmosferoje ir jų kiekis paprastai yra labai mažas. O uždarose erdvėse, pavyzdžiui, pastatų viduje, radonas gali kauptis ir pasiekti didelį tūrinį aktyvumą ir sukelti neigiamą poveikį žmogaus sveikatai.

PSO, suprasdama problemos svarbą, skatina šalis įvertinti gyventojų nuo radono patiriamą apšvitą, teikia metodologinę pagalbą, renka ir kaupia atskirose šalyse turimus tyrimo duomenis bei teikia apibendrintas ataskaitas. 2009 m. ši tarptautinė organizacija išleido leidinį „Radono patalpose tyrimų vadovas“, kuriame pateikiama apibendrinta nuo 2005 m. PSO vykdomo Tarptautinio radono projekto, skirto sukurti efektyvias radono poveikio sveikatai mažinimo strategijas ir gerinti visuomenės bei politikų supratimą apie ilgalaikės apšvitos nuo radono patalpose pasekmes, veiklos rezultatai. Daugiau kaip 30 šalių dirbo kartu, siekdamos apimti platų mastą problemų, susijusių su radonu patalpose. Šiame darbe dalyvavo ir Lietuva. Jau nuo 1995 m. Lietuvoje atliekami plataus masto radono patalpose tyrimai. Pirmieji matavimai buvo pradėti gavus Švedijos Vyriausybės paramą. Per laikotarpį, kai vykdomi radono patalpose tyrimai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, siekdama užtikrinti visuomenės sveikatos priežiūrą, finansavo keletą specialių programų, kurių tikslas buvo ne tik įvertinti radono kiekius patalpose, identifikuoti galimas didesnės radono rizikos teritorijas (ypatingas dėmesys buvo skirtas karstiniam Šiaurės Lietuvos regionui), bet ir pateikti informaciją tiek visuomenei, tiek asmenims, įgaliotiems priimti sprendimus apie radono pavojingumą, kad būtų suvokiama, kokia tai svarbi visuomenės sveikatos problema, reikalaujanti imtis atitinkamų veiksmų. Nacionalinių radono tyrimų programų tikslas – teikti rekomendacijas gyventojams, kaip sumažinti gyventojų apšvitą ne tik vietose, kuriose identifikuojami didesni radono aktyvumai. Efektyviam nacionalinės radono programos vykdymui būtina užtikrinti institucijų bendradarbiavimą, suburiant į visumą ekologijos, aplinkosaugos, statybų pramonės, pastatų projektavimo ir kt. specialistus. Tam tikslui pasiekti buvo išleisti informaciniai leidiniai, apibendrinančios publikacijos apie radoną ir jo mažinimo būdus.

Gyventojų apšvita, gaunama medicininių procedūrų metu, naudojant jonizuojančiąją spinduliuotę, ir priemonių, skirtų apšvitai vertinti bei optimizuoti, taikymas

Medicininė apšvita gaunama atliekant medicinines procedūras, kurių metu naudojama jonizuojančioji spinduliuotė. Jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai medicinoje naudojami gana plačiai. Galima išskirti tris pagrindines naudojimo sritis: rentgenodiagnostika ir intervencinė radiologija, branduolinė medicina, spindulinė terapija.

Medicininė apšvita yra svarbiausias dirbtinės apšvitos šaltinis (po gamtinės kilmės apšvitos šaltinių), turintis didžiausią įtaką bendrai gyventojų apšvitai. Medicininė apšvita sudaro apie 20 proc. visos gyventojų gaunamos apšvitos Lietuvoje. Sparčiai vystantis naujoms technologijoms vis daugiau tyrimų ir gydymo procedūrų atliekama panaudojant jonizuojančiąją spinduliuotę, todėl kai kuriose šalyse medicininė apšvita jau sudaro pusę visos žmogaus gaunamos apšvitos. Todėl ši apšvita turi būti pagrįsta kiekvienu individualiu atveju. Taikant medicinines rentgeno diagnostines procedūras (darant rentgeno nuotraukas), gyventojas įprastai gauna apšvitą, mažesnę nei 1 mSv (tokia apšvita paprastai gaunama taikant rentgeno diagnostinį pilvo ar dubens kaulų tyrimą). Taikant rentgenoskopiją, gaunama kur kas didesnė apšvita (vidutiniškai 3 mSv, bet gali būti iki 7 mSv), nes pačios procedūros trukmė yra žymiai ilgesnė. Didžiausia apšvita patiriama taikant kompiuterinės tomografijos tyrimą. Tiriant pilvo ir dubens sritį tokios procedūros metu patiriama apšvita gali siekti iki 10 mSv ir daugiau. Tačiau vienas iš pagrindinių radiacinės saugos principų yra pagrįstumas – taikant jonizuojančiąją spinduliuotę gaunama nauda turi būti didesnė už patiriamą žalą. Todėl tokios diagnostinės procedūros metu gyventojo gaunama apšvita yra pateisinama, nes procedūra duoda didesnę naudą nei žalą – procedūra leidžia diagnozuoti ligas, sužeidimus taip gelbstint žmogaus gyvybę ir sveikatą. Ne mažiau svarbus radiacinės saugos principas – radiacinės saugos optimizavimas, kuris įgalina nuolat stebėti pacientų gaunamą apšvitą bei teikti rekomendacijas taikomoms procedūroms gerinti bei pacientų apšvitai mažinti.

Gyventojo (medicininių procedūrų metu jis vadinamas pacientu) gaunamai apšvitai reguliuoti griežtai reglamentuojančių leistinųjų lygių nėra, paprastai kiekviena šalis nusistato rekomenduojamus apšvitos lygius tam tikroms procedūroms. Lietuvoje atlikta ir yra atliekama daug pacientų apšvitos tyrimų, kurių pagrindu parengti ir šalyje įteisinti rekomenduojamieji medicininių diagnostinių procedūrų metu gaunami apšvitos lygiai pacientams. Pacientų apšvita priklauso tiek nuo naudojamos aparatūros techninių parametrų, tiek nuo medicinos personalo atliekamų veiksmų. Medicininės diagnostikos rentgeno įranga turi atitikti Europos Bendrijos nustatytus kriterijus, o įrangos kokybės užtikrinimas turi būti vykdomas nuolat. Tam taikomi periodiniai atskirų įrangos parametrų patikrinimai, kuriuos atliekant tikrinamas jų atitikimas higienos normų reikalavimams. Kitas svarbus aspektas yra kokybės užtikrinimas medicinos personalui tinkamai naudojant įrangą bei atliekant numatytą procedūrą. Tai įgalina asmens sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojus taikyti kokybės užtikrinimo programas bei naudoti detaliai aprašytas procedūras pacientų apšvitai optimizuoti. Visos šios priemonės skirtos tam, kad būtų užtikrinta gyventojų radiacinė sauga.

Darbuotojų, dirbančių su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais, gaunama apšvita ir radiacinės saugos užtikrinimo priemonių taikymas

Darbuotojai, dirbdami su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais, gauna papildomą apšvitą. Kadangi ši apšvita gaunama profesinės veiklos metu, ji vadinama profesine.

Darbo metu gaunama apšvita darbuotojams yra griežtai reglamentuojama tarptautinių radiacinės saugos standartų, kuriuos nustatė TATENA, Tarptautinė radiologinės saugos komisija ir parėmė bei direktyva įteisino Europos Komisija. Darbuotojams leidžiamos apšvitos dozių ribos nustatytos ir Lietuvoje. Didžiausia apšvita, kurią gali patirti darbuotojas, yra 50 mSv per metus, su sąlyga, kad per 5-ių metų laikotarpį jis gaus apšvitą, mažesnę nei 20 mSv per metus. Apšvita taip pat reglamentuojama akies lęšiukui ir galūnėms (rankoms ir kojoms) bei odai. Didžiausia lygiavertė dozė, kurią gali gauti akies lęšiukas, neturi viršyti 150 mSv per metus, galūnės (rankos ir kojos) ar oda – 500 mSv per metus.

Dirbti su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais Lietuvoje leidžiama tik vyresniems nei 18 metų asmenims. Dirbantiems jaunesniems nei 18 metų asmenims (tai galima daryti tik mokymosi tikslais) dozių ribos yra nustatytos atskirai. 16–18 metų mokiniams ir studentams dozių ribos yra griežtesnės – leistinoji metinė efektinė dozė negali viršyti 6 mSv per metus, lygiavertė dozė akies lęšiukui ne didesnė nei 50 mSv per metus, galūnėms (rankoms ir kojoms) ar odai 150 mSv per metus.

Kai kurioms konkrečioms profesijoms ir veiklos rūšims yra nustatomi dozių ribojimai. Pavyzdžiui, įvykus radiacinei avarijai, jos padarinių likviduotojams leidžiama apšvitos dozė jiems sutikus yra 100 mSv per visą avarijos likvidavimo laiką. Ypatingais atvejais, kai gelbėjama žmonių gyvybė, reikia imtis visų įmanomų priemonių, kad darbuotojų, dalyvaujančių likviduojant avariją, apšvitos dozės neviršytų dešimt didžiausių leistinų metinių apšvitos dozių (500 mSv) ir būtų išvengta lemtųjų sveikatos efektų.

Siekiant nuo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio apsaugoti gemalą ar vaisių, apšvitos dozė nėščioms darbuotojoms turi būti ne didesnė nei 1 mSv per visą nėštumo laikotarpį.

Darbuotojai, dirbantys su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais, turi turėti ne tik profesinį išsilavinimą, bet turi būti baigę specialų privalomąjį radiacinės saugos mokymą, be kurio dirbti neleidžiama. Viena iš priemonių, užtikrinant darbuotojų gaunamos apšvitos stebėseną, yra objektų, kurie naudoja jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinius, priežiūra ir kontrolė, atliekami nuolatiniai inspekciniai patikrinimai, kurių metu identifikuojamos radiacinės saugos užtikrinimo problemos bei pateikiamos rekomendacijos radiacinei saugai optimizuoti. Darbuotojai yra nuolat mokomi bei instruktuojami radiacinės saugos klausimais ir privalo nustatytu dažnumu tikrintis sveikatą. Jiems vykdoma išorinės apšvitos, o tiems, kuriems reikalinga, ir vidinės apšvitos, kontrolė – nuolat atliekami tyrimai nustatytu dažnumu. Darbuotojų gaunama apšvita yra registruojama Valstybiniame darbuotojų apšvitos dozių registre, o šie duomenys patikimai saugomi.

Lietuvoje darbuotojų gaunamos apšvitos dozės yra gerokai mažesnės už metinę leidžiamą 20 mSv dozės ribą. Pramonės darbuotojai (radiografijos specialistai ir defektoskopuotojai) gauna didesnes apšvitos dozes, palyginti su sveikatos priežiūros ir mokslo srityse dirbančiais asmenimis, nes dauguma pramonės įmonių darbuotojų dirba su nešiojamais arba kilnojamais radiografais (pvz., vamzdynų kokybės kontrolei atlikti).

Medicinoje didžiausias apšvitos dozes gauna intervencinės radiologijos ir kardiologijos gydytojai, nes jie intervencinės procedūros metu dirba šalia rentgeno aparato, kuris naudojamas širdies ar kraujagyslių ligoms diagnozuoti ir operacijos eigai stebėti.

Kitų sričių darbuotojų patiriama profesinė apšvita paprastai neviršija 3 mSv per metus.

Atnaujinimo data: 2024-01-23