Informacija gyventojams

Visa mūsų aplinka sudaryta iš atomų – mažiausių nedalomų dalelių, turinčių visas medžiagos fizines-chemines savybes. Atomus savo ruožtu sudaro branduoliai ir elektronų apvalkalai. Branduoliai sudaryti iš protonų ir neutronų. Kai branduolyje esančių protonų ir neutronų skaičiai skiriasi, branduoliai būna radioaktyvūs ir skyla. Jų skilimo metu išsiskiria energija ir išspinduliuojama jonizuojančioji spinduliuotė.

Jonizuojančioji spinduliuotė – spinduliuotė, kuri geba jonizuoti aplinką, o jos poveikis gali sukelti pokyčius gyvuosiuose organizmuose. Esant didelei apšvitai, ląstelės žūva arba yra pažeidžiamos. Žuvusios ląstelės neatsistato, o pažeistos gali atsistatyti, tačiau tuo atveju, jei pažeista ląstelė nesugeba tinkamai atsistatyti, iškyla ląstelės išsigimimo pavojus, galintis nulemti vėžinius ir genetinius susirgimus. Todėl jonizuojančioji spinduliuotė yra pavojinga sveikatai.

Jonizuojančioji spinduliuotė yra kelių rūšių. Jonizaciją sukelia dalelės arba fotonai. Dalelės – tai helio atomai (vadinami alfa dalelėmis) arba elektronai (beta dalelės), taip pat krūvio neturinčios dalelės – neutronai. Rentgeno ir gama fotonai – tai labai trumpos elektromagnetinės bangos, kurios aplinkoje sklinda šimtus metrų, lengvai prasiskverbia pro gyvųjų organizmų audinius, o juos susilpninti gali tik storas betono ar švino sluoksnis.

Ilgą žmonijos gyvavimo laikotarpį ją supo tik gamtinės kilmės jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai: radionuklidai Žemės gelmėse ir spinduliuotė, pasiekianti mus iš kosmoso. Šiuos šaltinius sukūrė gamta, o žmogus jais susidomėjo ir pradėjo tyrinėti tik XIX a. pabaigoje. Dabartiniame technikos ir pažangos amžiuje nė vienoje žmogaus veiklos srityje neišsiverčiama be jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių.

Dirbtinės kilmės jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinius sukūrė žmogus, siekdamas naudos ir panaudodamas juos medicinoje, pramonėje, moksle, branduolinėje energetikoje ir kitur. Šiuos šaltinius galima būtų suskirstyti į jonizuojančiosios spinduliuotės generatorius ir radionuklidinius šaltinius.

Jonizuojančiosios spinduliuotės generatoriai tai yra prietaisai, kuriuose jų veikimo metu sukurta jonizuojančioji spinduliuotė panaudojama tikslingai. Prietaisą išjungus spinduliuotės nelieka. Tuo generatoriai skiriasi nuo šaltinių, kurių jonizuojančiosios savybės išlieka visą jų naudojimo laiką. Dažniausiai sutinkamas generatoriaus pavyzdys – rentgeno aparatai, medicinoje naudojami ligų ir traumų diagnostikai. Rentgenodiagnostikos procedūros atliekamos įvairiais aparatais: rentgenografijos, rentgenoskopijos, mamografijos, kompiuterinės tomografijos, dantų rentgeno aparatais.

Radionuklidiniai šaltiniai – tai šaltiniai, kurie savyje turi radioaktyviųjų medžiagų. Jie skirstomi į dvi dideles grupes: uždaruosius ir atviruosius jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinius. Uždarieji šaltiniai (tai sandariame uždarame apvalkale esanti radioaktyvioji medžiaga, kai apvalkalas turi būti tvirtas, kad išliktų sandarus naudojimo ir dėvėjimosi sąlygomis, kurioms šaltinis buvo suprojektuotas, taip pat ir numatomų nelaimių atvejais) dažniausiai naudojami pramonėje įvairiems technologiniams procesams valdyti ir kontroliuoti, pvz.: storio, tankio ar drėgmės matavimo prietaisai.

Atvirieji jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai (pagal apibrėžimą tai tokie šaltiniai, kuriuos naudojant juose esančios radioaktyviosios medžiagos gali patekti į aplinką) naudojami branduolinėje medicinoje ligoms diagnozuoti ir gydyti bei moksliniuose tyrimuose tam tikriems procesams stebėti.

Labai plačiai jonizuojančioji spinduliuotė naudojama medicinoje ligoms diagnozuoti ir gydyti. Galima išskirti tris pagrindines jonizuojančiosios spinduliuotės panaudojimo sritis medicinoje – spindulinė terapija (ligų gydymas naudojant jonizuojančiąją spinduliuotę – labai didelio aktyvumo uždaruosius jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinius, aukštos energijos generatorius arba rentgeno terapijos aparatus, kurie dažniausiai taikomi vėžiniams susirgimams gydyti), branduolinė medicina (radionuklidai, kurie paprastai skysčių pavidalu naudojami ligoms diagnozuoti ir gydyti) ir rentgenodiagnostika (ligų diagnozavimui naudojami rentgeno aparatai).

Jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai dėl jų naudingų savybių taip pat plačiai naudojami pramonėje. Įvairių gamybos procesų metu galimiems objektų defektams nustatyti naudojami pramoniniai gama arba rentgeno radiografai, kuriuose yra uždari gama spinduliuotės šaltiniai arba rentgeno spinduliuotės generatoriai. Technologiniams procesams valdyti ir kontroliuoti naudojami įvairios paskirties matuokliai, leidžiantys matuoti ir reguliuoti tokias gaminių savybes kaip storis, tankis, cheminė sudėtis ir kt. Oro uostuose ir pašto skyriuose kroviniams, keleivių bagažui, įvairioms siuntoms patikrinti naudojami bagažo saugumo kontrolės prietaisai – introskopai, kurių skleidžiamais rentgeno spinduliais peršviečiami tikrinami daiktai ir galima aptikti įvairias tikrinamuose daiktuose esančias pavojingas medžiagas ar draudžiamus daiktus. Valstybės sienos perėjimo punktuose naudojama mobili įranga, kuri leidžia peršviesti stambiagabaritinius konteinerius ir sunkvežimius. Alfa dalelių gebėjimas labai intensyviai jonizuoti orą panaudojamas gamyklose esančiuose statinio elektros krūvio neutralizatoriuose. Alfa spinduliuotės šaltiniai taip pat naudojami ir priešgaisrinės apsaugos sistemose.

Viena iš sričių, kur jonizuojančioji spinduliuotė tarnauja žmonijai, yra branduolinė energetika, kai radioaktyvaus dalijimosi procesas naudojamas energijai gaminti.

Jonizuojančiosios spinduliuotės savybės plačiai pritaikomos ir mokslo praktikoje, tiriant įvairių medžiagų struktūrą ir cheminę sudėtį, elektronų užgrobimo detektoriais nustatant tam tikrų organinių junginių koncentracijas.

Jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių panaudojimas leidžia taikyti pažangias technologijas, praplėsti galimybes įvairiose veiklos srityse ir duoda didelę ekonominę naudą. Tačiau be teikiamos naudos jonizuojančioji spinduliuotė gali sukelti nepageidaujamus ir žalingus reiškinius, todėl labai svarbu užtikrinti patikimą apsaugą nuo žalingo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio. Visos taikomos radiacinės saugos priemonės skirtos tam, kad žmonės ir aplinka būtų visiškai apsaugoti, bet kokia veikla su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais visuomenei ir aplinkai teiktų didesnę naudą nei žalą, o visuomenės apšvita būtų kiek galima mažesnė, atsižvelgiant į ekonominius ir socialinius veiksnius.

Gyventojų apšvita ir radiacinė sauga

Iš įvairių jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių gyventojų gaunama apšvita ir priemonės, taikomos gyventojų radiacinei saugai užtikrinti

Žmones nuolat veikia jonizuojančioji spinduliuotė, kurią skleidžia įvairūs šaltiniai – kosminė spinduliuotė, radionuklidai, esantys grunte, maiste, geriamajame vandenyje, statybinėse medžiagose, radioaktyviosios radono dujos, patenkančios į pastatų vidų iš žemės gelmių, radionuklidai, pasklidę aplinkoje po branduolinės energetikos objektų avarijų. Taip pat žmonės yra veikiami jonizuojančiosios spinduliuotės diagnozuojant ligas arba gydant tam tikrus susirgimus ir kt.

Apšvita skirstoma į gamtinę (natūraliąją) ir dirbtinę (žmogaus sukurtą).Taigi, kas yra gyventojų apšvita? – Tai iš įvairių spinduliuotės šaltinių žmogaus patirta apšvita. Tačiau į šią apšvitą paprastai nėra įskaičiuojama apšvita, patiriama darbo su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais ir medicininių procedūrų, kai naudojami jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai, metu. Taip pat yra laikoma, kad gamtinės vietinės foninės apšvitos išvengti negalima, todėl gyventojams apšvita ribojama iš visų šaltinių, išskyrus gamtinį foną ir medicininių procedūrų metu gaunamą apšvitą. Remiantis Lietuvoje galiojančiais teisės aktais, gyventojas iš planuotoje veikloje naudojamų šaltinių negali gauti didesnės apšvitos nei 1 mSv per metus.

Gyventojų apšvitai įvertinti kiekviena valstybė – Europos Bendrijos narė – privalo nustatyti sritis, kuriose gyventojas yra veikiamas šaltinių, stebėti apšvitą, sekti jos lygių kaitą, teikti rekomendacijas apšvitai mažinti ir kaip jos būtų galima išvengti bei nuolat informuoti visuomenę apie gyventojų patiriamos apšvitos lygius. To siekti įpareigoja EURATOM sutartis, Europos Komisijos (EK) išleistos direktyvos, reglamentai ir kiti tarptautiniai teisės aktai, Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ir Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) parengti standartai, rekomendacijos bei kiti dokumentai.

Vidutinė metinė efektinė apšvitos dozė, kurią gauna vidutinis Lietuvos gyventojas, lygi 3,36 mSv. Apie 30 proc. šios apšvitos sudaro medicininių diagnostinių procedūrų metu gaunama apšvita (vidutiniškai apie 1,0 mSv per metus). Palygiti didelė dalis visos metinės apšvitos (vidutiniškai apie 1 mSv per metus) gaunama dėl radioaktyviųjų radono dujų, esančių patalpų ore. Apšvita dėl radionuklidų, esančių grunte ir aplinkos ore (iš aplinkos gaunamos dozės ekvivalentas) sudaro apie 0,7 mSv per metus. Žymiai mažesnę metinę apšvitą gyventojas patiria dėl radionuklidų maiste – 0,2 mSv, o dėl antropogeninės taršos ir gamtinių (išskyrus ⁴⁰K, ³H, ²²²Rn ir jo skilimo produktus) radionuklidų geriamajame vandenyje iki 0,1 mSv per metus. Radionuklidai, patekę į aplinką iš branduolinės energetikos objektų, gyventojus veikia labai nežymiai – apšvita neviršija 0,1 mSv per metus. Lietuvos gyventojai patiria labai panašaus dydžio apšvitą kaip ir kitų šalių gyventojai.

Gyventojai yra nuolat informuojami apie jų patiriamos apšvitos lygius ir priemones, kurios yra ir gali būti taikomos jų apsaugai nuo žalingo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio užtikrinti. Todėl buvo sukurta efektyvi radiacinės saugos užtikrinimo sistema, jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai yra griežtai apskaitomi, darbui su tokiais šaltiniais (jų įvežimui į šalies teritoriją, pervežimui, naudojimui, saugojimui, tvarkymui, laidojimui ir kitoms darbinėms operacijoms) yra išduodami leidimai, kuriuos norinti gauti institucija ar įmonė privalo atitikti griežtus radiacinės saugos reikalavimus. Tokios įmonės ar institucijos yra nuolat kontroliuojamos ir stebima, kaip jos tvarkosi su turimais jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais, šių organizacijų darbuotojai yra mokomi bei tikrinamos jų žinios. Radiacinės saugos centras tiek darbuotojams, tiek gyventojams yra parengęs ir išleidęs daug leidinių apie jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių saugos ir žmonių radiacinės saugos užtikrinimą. Toliau pristatoma informacija, kokią apšvitą gyventojas vidutiniškai patiria dėl radionuklidų gamtoje, atliekamų medicininių procedūrų, kurių metu naudojama jonizuojančioji spinduliuotė, ir kaip normuojama apšvita darbuotojams, dirbantiems su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais.

Gyventojų iš gamtinių jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių patiriama apšvita ir priemonių, gyventojų papildomai apšvitai išvengti, taikymas

Didžiausią apšvitą (kai kurių tyrimų duomenimis – apie 50 proc. visos apšvitos) žmogus patiria ne iš rentgeno diagnostinių tyrimų ar atominių elektrinių, bet iš gamtoje esančių jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių. Tai kosminė spinduliuotė, pasiekianti Žemę iš kosmoso ir nuo saulės paviršiaus bei Žemės plutoje, statybinėse medžiagose, ore, vandenyje ir maiste bei žmogaus kūne esančių gamtinių radionuklidų. Visų šių šaltinių spinduliuotė skiriasi savo poveikiu, intensyvumu ir kitomis savybėmis. Pavyzdžiui, kosminės spinduliuotės intensyvumas kylant aukštyn didėja, jis priklauso nuo geografinės platumos. Skrendant 10,3–11,3 km aukštyje žmogų veikiančios jonizuojančiosios spinduliuotės dozės galia 30–40 kartų didesnė nei žmogui būnant Žemėje. Grunto radionuklidų skleidžiamos spinduliuotės intensyvumas labai priklauso nuo toje vietoje esančios grunto sudėties. Dažniausiai gamtinė spinduliuotė nuo žmogaus veiklos nepriklauso, tačiau kartais jo veikla gali turėti įtakos gamtiniam fonui. Tokios veiklos pavyzdys yra kalio trąšų (su daug gamtinio radioaktyviojo kalio) gamyba ir naudojimas. Žmonės, dirbantys ar būnantys šalia didelių kiekių kalio trąšų, gali patirti papildomą apšvitą.

Gamtinių spinduolių sukeliama apšvita yra reglamentuojama. Lietuvoje tokią apšvitą reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN 73:2018 „Pagrindinės radiacinės saugos normos“. Lietuvos higienos normoje HN 24:2023 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ yra nustatyta leistina apšvita dėl radionuklidų geriamajame vandenyje.

Siekiant užtikrinti, kad gyventojai nepatirtų padidėjusios apšvitos dėl radionuklidų, esančių pastatų konstrukciniuose elementuose, yra nustatyti kriterijai (radionuklidų kiekiai), kurių turi neviršyti statybinės medžiagos, naudojamos gyvenamiesiems pastatams statyti. Nuolat atliekami radono patalpose, radionuklidų statybinėse medžiagose ir jų žaliavose, radionuklidų trąšose, kitose medžiagose, kur yra arba gali būti didesni gamtinių radionuklidų kiekiai, tyrimai. Taip pat yra identifikuotos pramonės šakos, kur gamtinių radionuklidų turinčios medžiagos yra naudojamos arba didesni gamtinių radionuklidų kiekiai susidaro kaip gamybos proceso atliekos.

Dar vienas ir bene didžiausią gamtinę apšvitą sąlygojantis šaltinis yra radono dujos, esančios žemėje ir galinčios kauptis uždarose patalpose. Radonas yra alfa spinduolis, todėl didžiąją dalį radono spinduliuotės nesunkiai sugeria žmogaus odos paviršius. Kadangi radonas yra dujos, jos į organizmo vidų patenka kvėpuojant, o radono skilimo produktai švitina žmogų iš vidaus. Pagrindinis radono ir jo skilimo produktų keliamas pavojus susijęs su tuo, kad jis gali sukelti kvėpavimo takų ir plaučių vėžį. Radono kiekio matavimai gyvenamuosiuose pastatuose atliekami visame pasaulyje. Radioaktyviosios dujos, sklindančios iš grunto, išsisklaido atmosferoje ir jų kiekis paprastai yra labai mažas. O uždarose erdvėse, pavyzdžiui, pastatų viduje, radonas gali kauptis ir pasiekti didelį tūrinį aktyvumą ir sukelti neigiamą poveikį žmogaus sveikatai.

PSO, suprasdama problemos svarbą, skatina šalis įvertinti gyventojų nuo radono patiriamą apšvitą, teikia metodologinę pagalbą, renka ir kaupia atskirose šalyse turimus tyrimo duomenis bei teikia apibendrintas ataskaitas. 2009 m. ši tarptautinė organizacija išleido leidinį „Radono patalpose tyrimų vadovas“, kuriame pateikiama apibendrinta nuo 2005 m. PSO vykdomo Tarptautinio radono projekto, skirto sukurti efektyvias radono poveikio sveikatai mažinimo strategijas ir gerinti visuomenės bei politikų supratimą apie ilgalaikės apšvitos nuo radono patalpose pasekmes, veiklos rezultatai. Daugiau kaip 30 šalių dirbo kartu, siekdamos apimti platų mastą problemų, susijusių su radonu patalpose. Šiame darbe dalyvavo ir Lietuva. Jau nuo 1995 m. Lietuvoje atliekami plataus masto radono patalpose tyrimai. Pirmieji matavimai buvo pradėti gavus Švedijos Vyriausybės paramą. Per laikotarpį, kai vykdomi radono patalpose tyrimai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, siekdama užtikrinti visuomenės sveikatos priežiūrą, finansavo keletą specialių programų, kurių tikslas buvo ne tik įvertinti radono kiekius patalpose, identifikuoti galimas didesnės radono rizikos teritorijas (ypatingas dėmesys buvo skirtas karstiniam Šiaurės Lietuvos regionui), bet ir pateikti informaciją tiek visuomenei, tiek asmenims, įgaliotiems priimti sprendimus apie radono pavojingumą, kad būtų suvokiama, kokia tai svarbi visuomenės sveikatos problema, reikalaujanti imtis atitinkamų veiksmų. Nacionalinių radono tyrimų programų tikslas – teikti rekomendacijas gyventojams, kaip sumažinti gyventojų apšvitą ne tik vietose, kuriose identifikuojami didesni radono aktyvumai. Efektyviam nacionalinės radono programos vykdymui būtina užtikrinti institucijų bendradarbiavimą, suburiant į visumą ekologijos, aplinkosaugos, statybų pramonės, pastatų projektavimo ir kt. specialistus. Tam tikslui pasiekti buvo išleisti informaciniai leidiniai, apibendrinančios publikacijos apie radoną ir jo mažinimo būdus.

Gyventojų apšvita, gaunama medicininių procedūrų metu, naudojant jonizuojančiąją spinduliuotę, ir priemonių, skirtų apšvitai vertinti bei optimizuoti, taikymas

Medicininė apšvita gaunama atliekant medicinines procedūras, kurių metu naudojama jonizuojančioji spinduliuotė. Jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai medicinoje naudojami gana plačiai. Galima išskirti tris pagrindines naudojimo sritis: rentgenodiagnostika ir intervencinė radiologija, branduolinė medicina, spindulinė terapija.

Medicininė apšvita yra svarbiausias dirbtinės apšvitos šaltinis (po gamtinės kilmės apšvitos šaltinių), turintis didžiausią įtaką bendrai gyventojų apšvitai. Medicininė apšvita sudaro apie 20 proc. visos gyventojų gaunamos apšvitos Lietuvoje. Sparčiai vystantis naujoms technologijoms vis daugiau tyrimų ir gydymo procedūrų atliekama panaudojant jonizuojančiąją spinduliuotę, todėl kai kuriose šalyse medicininė apšvita jau sudaro pusę visos žmogaus gaunamos apšvitos. Todėl ši apšvita turi būti pagrįsta kiekvienu individualiu atveju. Taikant medicinines rentgeno diagnostines procedūras (darant rentgeno nuotraukas), gyventojas įprastai gauna apšvitą, mažesnę nei 1 mSv (tokia apšvita paprastai gaunama taikant rentgeno diagnostinį pilvo ar dubens kaulų tyrimą). Taikant rentgenoskopiją, gaunama kur kas didesnė apšvita (vidutiniškai 3 mSv, bet gali būti iki 7 mSv), nes pačios procedūros trukmė yra žymiai ilgesnė. Didžiausia apšvita patiriama taikant kompiuterinės tomografijos tyrimą. Tiriant pilvo ir dubens sritį tokios procedūros metu patiriama apšvita gali siekti iki 10 mSv ir daugiau. Tačiau vienas iš pagrindinių radiacinės saugos principų yra pagrįstumas – taikant jonizuojančiąją spinduliuotę gaunama nauda turi būti didesnė už patiriamą žalą. Todėl tokios diagnostinės procedūros metu gyventojo gaunama apšvita yra pateisinama, nes procedūra duoda didesnę naudą nei žalą – procedūra leidžia diagnozuoti ligas, sužeidimus taip gelbstint žmogaus gyvybę ir sveikatą. Ne mažiau svarbus radiacinės saugos principas – radiacinės saugos optimizavimas, kuris įgalina nuolat stebėti pacientų gaunamą apšvitą bei teikti rekomendacijas taikomoms procedūroms gerinti bei pacientų apšvitai mažinti.

Gyventojo (medicininių procedūrų metu jis vadinamas pacientu) gaunamai apšvitai reguliuoti griežtai reglamentuojančių leistinųjų lygių nėra, paprastai kiekviena šalis nusistato rekomenduojamus apšvitos lygius tam tikroms procedūroms. Lietuvoje atlikta ir yra atliekama daug pacientų apšvitos tyrimų, kurių pagrindu parengti ir šalyje įteisinti rekomenduojamieji medicininių diagnostinių procedūrų metu gaunami apšvitos lygiai pacientams. Pacientų apšvita priklauso tiek nuo naudojamos aparatūros techninių parametrų, tiek nuo medicinos personalo atliekamų veiksmų. Medicininės diagnostikos rentgeno įranga turi atitikti Europos Bendrijos nustatytus kriterijus, o įrangos kokybės užtikrinimas turi būti vykdomas nuolat. Tam taikomi periodiniai atskirų įrangos parametrų patikrinimai, kuriuos atliekant tikrinamas jų atitikimas higienos normų reikalavimams. Kitas svarbus aspektas yra kokybės užtikrinimas medicinos personalui tinkamai naudojant įrangą bei atliekant numatytą procedūrą. Tai įgalina asmens sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojus taikyti kokybės užtikrinimo programas bei naudoti detaliai aprašytas procedūras pacientų apšvitai optimizuoti. Visos šios priemonės skirtos tam, kad būtų užtikrinta gyventojų radiacinė sauga.

Darbuotojų, dirbančių su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais, gaunama apšvita ir radiacinės saugos užtikrinimo priemonių taikymas

Darbuotojai, dirbdami su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais, gauna papildomą apšvitą. Kadangi ši apšvita gaunama profesinės veiklos metu, ji vadinama profesine.

Darbo metu gaunama apšvita darbuotojams yra griežtai reglamentuojama tarptautinių radiacinės saugos standartų, kuriuos nustatė TATENA, Tarptautinė radiologinės saugos komisija ir parėmė bei direktyva įteisino Europos Komisija. Darbuotojams leidžiamos apšvitos dozių ribos nustatytos ir Lietuvoje. Didžiausia apšvita, kurią gali patirti darbuotojas, yra 50 mSv per metus, su sąlyga, kad per 5-ių metų laikotarpį jis gaus apšvitą, mažesnę nei 20 mSv per metus. Apšvita taip pat reglamentuojama akies lęšiukui ir galūnėms (rankoms ir kojoms) bei odai. Didžiausia lygiavertė dozė, kurią gali gauti akies lęšiukas, neturi viršyti 150 mSv per metus, galūnės (rankos ir kojos) ar oda – 500 mSv per metus.

Dirbti su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais Lietuvoje leidžiama tik vyresniems nei 18 metų asmenims. Dirbantiems jaunesniems nei 18 metų asmenims (tai galima daryti tik mokymosi tikslais) dozių ribos yra nustatytos atskirai. 16–18 metų mokiniams ir studentams dozių ribos yra griežtesnės – leistinoji metinė efektinė dozė negali viršyti 6 mSv per metus, lygiavertė dozė akies lęšiukui ne didesnė nei 50 mSv per metus, galūnėms (rankoms ir kojoms) ar odai 150 mSv per metus.

Kai kurioms konkrečioms profesijoms ir veiklos rūšims yra nustatomi dozių ribojimai. Pavyzdžiui, įvykus radiacinei avarijai, jos padarinių likviduotojams leidžiama apšvitos dozė jiems sutikus yra 100 mSv per visą avarijos likvidavimo laiką. Ypatingais atvejais, kai gelbėjama žmonių gyvybė, reikia imtis visų įmanomų priemonių, kad darbuotojų, dalyvaujančių likviduojant avariją, apšvitos dozės neviršytų dešimt didžiausių leistinų metinių apšvitos dozių (500 mSv) ir būtų išvengta lemtųjų sveikatos efektų.

Siekiant nuo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio apsaugoti gemalą ar vaisių, apšvitos dozė nėščioms darbuotojoms turi būti ne didesnė nei 1 mSv per visą nėštumo laikotarpį.

Darbuotojai, dirbantys su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais, turi turėti ne tik profesinį išsilavinimą, bet turi būti baigę specialų privalomąjį radiacinės saugos mokymą, be kurio dirbti neleidžiama. Viena iš priemonių, užtikrinant darbuotojų gaunamos apšvitos stebėseną, yra objektų, kurie naudoja jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinius, priežiūra ir kontrolė, atliekami nuolatiniai inspekciniai patikrinimai, kurių metu identifikuojamos radiacinės saugos užtikrinimo problemos bei pateikiamos rekomendacijos radiacinei saugai optimizuoti. Darbuotojai yra nuolat mokomi bei instruktuojami radiacinės saugos klausimais ir privalo nustatytu dažnumu tikrintis sveikatą. Jiems vykdoma išorinės apšvitos, o tiems, kuriems reikalinga, ir vidinės apšvitos, kontrolė – nuolat atliekami tyrimai nustatytu dažnumu. Darbuotojų gaunama apšvita yra registruojama Valstybiniame darbuotojų apšvitos dozių registre, o šie duomenys patikimai saugomi.

Lietuvoje darbuotojų gaunamos apšvitos dozės yra gerokai mažesnės už metinę leidžiamą 20 mSv dozės ribą. Pramonės darbuotojai (radiografijos specialistai ir defektoskopuotojai) gauna didesnes apšvitos dozes, palyginti su sveikatos priežiūros ir mokslo srityse dirbančiais asmenimis, nes dauguma pramonės įmonių darbuotojų dirba su nešiojamais arba kilnojamais radiografais (pvz., vamzdynų kokybės kontrolei atlikti).

Medicinoje didžiausias apšvitos dozes gauna intervencinės radiologijos ir kardiologijos gydytojai, nes jie intervencinės procedūros metu dirba šalia rentgeno aparato, kuris naudojamas širdies ar kraujagyslių ligoms diagnozuoti ir operacijos eigai stebėti.

Kitų sričių darbuotojų patiriama profesinė apšvita paprastai neviršija 3 mSv per metus.

Radioaktyviosios medžiagos kenkia organizmui. Jonizuojančioji spinduliuotė veikia kūno ląsteles – jos yra pažeidžiamos arba žūva. Ląstelės gali atsinaujinti, tačiau esant labai didelei apšvitai organizmas nespėja jų atkurti, ir žūna tiek ląstelių, kad sutrinka visų organų veikla ir iškyla pavojus žmogaus gyvybei. Be to, gali sutrikti ląstelių dalijimasis bei pradėti formuotis ir vystytis tam tikras ląstelių darinys – auglys. Tokia tikimybė yra nedidelė, nes žmogaus organizmas turi apsaugos mechanizmų, skirtų pažeistoms ląstelėms neutralizuoti.

Priklausomai nuo to, kokią apšvitą gavo žmogus, gali pasireikšti ūmūs patirtos apšvitos simptomai arba vėlesniu periodu gauta apšvita gali tapti vėžinių susirgimų priežastimi. Jei žmogus gauna didelę apšvitos dozę per trumpą laiką, pirmiausia pažeidžiami kaulų čiulpai ir ypač jautrios skrandžio bei žarnyno gleivinės ląstelės. Pažeidimai gali pasireikšti per pirmąsias kelias valandas. Kaulų čiulpai pradeda gaminti mažiau kraujo kūnelių, saugančių organizmą nuo infekcijų, todėl jonizuojančiosios spinduliuotės paveiktas žmogus tampa neatsparus infekcinėms ligoms. Tačiau tinkamai suteikus medicininę pagalbą, pagyja ir tie žmonės, kurie buvo paveikti didelių apšvitos dozių.

Nedidelės jonizuojančiosios spinduliuotės dozės gali sukelti lėtines ligas, gali tapti vėžio priežastimi, taip pat gali nulemti įvairius apsigimimus. Žala gali išryškėti praėjus daugeliui metų po to, kai buvo gauta apšvita. Kol kas nėra statistinių duomenų, kad jonizuojančioji spinduliuotė sukelia žmonių apsigimus. Tačiau tiriant gyvūnus apsigimimų buvo pastebėta, todėl mokslininkai mano, kad toks pavojus gali grėsti ir žmonėms.

Išorinę apšvitą lemia jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai, esantys šalia žmogaus. Yra trys galimybės išorinei apšvitai sumažinti arba jos išvengti:

• apsauga atstumu, kai žmogaus apšvita yra atvirkščiai proporcinga atstumo nuo šaltinio kvadratui, t. y. atsitraukus du kartus toliau nuo jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinio, apšvita sumažėja keturis kartus. Apšvitos nuo alfa arba beta spinduliuočių galima visiškai išvengti stovint atokiau nuo šaltinio.
• apsauga laiko trukme, kai apšvita yra tiesiog proporcinga laikui, per kurį jonizuojančioji spinduliuotė veikia žmogų, t. y. kuo trumpiau žmogus bus arti šaltinio, tuo mažesnį poveikį jam padarys jonizuojančioji spinduliuotė.
• apsauga priedanga (ekranu), kai spinduliuotę sulaiko drabužiai, statiniai, patalpos ir įvairūs kiti barjerai, todėl rekomenduojama jais naudotis kaip priedanga.

Vidinę apšvitą lemia į žmogaus kūną patekę jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai. Jie yra ypač pavojingi, nes veikia žmogų visą laiką, kol būna kūne.

Avarijos metu radioaktyviosios medžiagos į žmogaus organizmą gali patekti iš aplinkos kvėpuojant, su maistu ir vandeniu arba per žaizdas ar kūno odą. Norint apsisaugoti nuo vidinės apšvitos, reikia nevykti į užterštas vietas arba stengtis kuo greičiau iš jų išvykti, nevartoti užterštų maisto produktų ir geriamojo vandens. Išvykti iš užterštų vietų galima tik per deaktyvavimo punktus, kuriuose išmatuojama žmogaus ir daiktų radioaktyvioji tarša ir nuo kūno bei aprangos pašalinamos radioaktyviosios medžiagos. Jei nėra galimybės išvykti per deaktyvavimo punktą, žmogus pats privalo gerai nusiprausti, pasikeisti drabužius ir avalynę.

Ką daryti radus daiktą, pažymėtą įspėjamuoju jonizuojančiosios spinduliuotės ženklu? Tokiu atveju daikto reikėtų neliesti, tuoj pat pasišalinti, nes, didėjant atstumui, jonizuojančiosios spinduliuotės lygis mažėja, jeigu yra galimybė, slėptis už priedangos. Pagal galimybes reikėtų imtis priemonių, kad kiti asmenys negalėtų patekti į rasto daikto teritoriją (neleisti prisiartinti kitiems žmonėms). Būtina skambinti pagalbos telefonu 112 arba Radiacinės saugos centro specialistams telefonu Vilniuje 2 361 936. Asmeniui, radusiajam daiktą, pažymėtą jonizuojančiosios spinduliuotės ženklu, ir įtarus, kad būdamas arti to daikto jis pats galėjo gauti apšvitą, būtina kreiptis į artimiausią gydymo įstaigą.

Radono patalpų ore lemiamos apšvitos vertinimas

Radono patalpų ore problema

Vienu didžiausių Lietuvos gyventojų apšvitos šaltinių yra gamtinės radioaktyviosios radono dujos. Jų lemiama apšvita sudaro vieną trečdalį visos gyventojo patiriamos apšvitos.

Radonas yra radioaktyviosios dujos, kurios kyla iš grunto ir kaupiasi uždarose erdvėse bei pastatuose. Didžiausią žmogaus apšvitos dalį lemia radono skilimo produktai, ypač polonis (²¹⁴Po, ¹⁸Po), švinas (²¹⁴Pb) ir bismutas (²¹⁴Bi), kurie, skirtingai nuo radono, yra kietosios medžiagos. Iškvepiant radonas iš kvėpavimo takų pasišalina, tačiau didelė jo skilimo produktų dalis nusėda ant kvėpavimo takų. Alfa dalelės švitina kvėpavimo takų epitelį, gali pažeisti ląsteles ir lemti kvėpavimo takų, plaučių vėžinius susirgimus bei genetinius pakitimus.

Remdamasi naujausiais tyrimais, atliktais Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Azijoje, Pasaulio sveikatos organizacija pateikia informaciją, kad radonas, išsiskiriantis iš uolienų ir grunto, ir jo skilimo produktai (toliau – radonas) lemia iki 14 proc. plaučių vėžio atvejų (leidinį WHO handbook on indoor radon: a public health perspective) galima rasti https://www.who.int/ionizing_radiation/env/radon/en/).

Atlikti tyrimai rodo, kad plaučių vėžio rizika proporcingai didėja, didėjant radono sukeltai apšvitai. 2013 m. gruodžio 5 d. Tarybos direktyvoje 2013/59/Euratomas, kuria nustatomi pagrindiniai saugos standartai siekiant užtikrinti apsaugą nuo jonizuojančiosios spinduliuotės apšvitos keliamų pavojų (Direktyva 2013/59/Euratomas), teigiama, kad pastaruoju metu atliktų gyvenamųjų pastatų tyrimų epidemiologinės išvados rodo statistiškai gerokai padidėjusią plaučių vėžio riziką, kurią sukelia ilgalaikė radono patalpų ore sukelta apšvita. Taip pat yra pripažinta, kad rūkymo ir didelės radono sukeltos apšvitos derinys žmonėms kelia gerokai didesnę plaučių vėžio riziką nei atskirai kuris nors iš šių veiksnių. Direktyvos 2013/59/Euratomas nuostatos dėl radono atskaitos lygių ir jų kontrolės mechanizmo pilnai perkeltos į Lietuvos Respublikos teisės aktus.

Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) pagrindiniuose saugos standartuose GSR-Part 3 Radiation Protection and Safety of Radiation Sources: International Basic Safety Standards (https://www-pub.iaea.org/MTCD/publications/PDF/Pub1578_web-57265295.pdf) taip pat yra nustatytas atskaitos lygis radonui patalpų ore gyvenamuosiuose, visuomeninės paskirties pastatuose ir darbo vietose.

TATENA yra išleidusi saugos vadovą SSG-32 Protection of the Public against Exposure Indoors due to Radon and Other Natural Sources of Radiation (https://www-pub.iaea.org/MTCD/publications/PDF/Pub1651Web-62473672.pdf) ir saugos ataskaitą SRS-32 Radiation Protection against Radon in Workplaces other than Mines (https://www.iaea.org/topics/radiation-protection/radon), kuriuose galima rasti daug informacijos apie radono riziką ir radono mažinimo priemones.

TATENA interneto svetainėje pateikiama vaizdinė medžiaga radono klausimais https://www.iaea.org/topics/radiation-protection/radon/webinars.

Lietuvoje didžiausias radono šaltinis yra gruntas. Radonas, patekęs į uždaras patalpas, linkęs kauptis apatinėje pastato dalyje, nes radono dujos yra sunkesnės už orą. Į patalpas radono taip pat patenka ir iš statybinių medžiagų, vandentiekio vandens, gamtinių dujų, išorės oro.

Radonas į patalpas iš grunto gali patekti per daugybę vietų: nematomus plyšius, įtrūkimus grindyse. Esant palankioms sąlygoms, pavyzdžiui, pučiant stipriam vėjui arba, kai temperatūra namo viduje yra aukštesnė už temperatūrą lauke, tarp namo ir grunto susidaro slėgių skirtumas, dėl kurio radonas yra traukiamas į namo vidų.

Teisinis reglamentavimas

Radiacinės saugos įstatymo nuostatų įgaliotas Radiacinės saugos centras atlieka žmonių apšvitos kaip visuomenės sveikatos rizikos veiksnio stebėseną planuojamose, esamose ir avarinėse apšvitos situacijose.

Gyventojų apšvita nuo radono patalpų ore priskiriama prie esamosios apšvitos situacijos.

Atskaitos lygiai radonui patalpų ore yra nustatyti Lietuvos higienos normoje  HN 73:2018 „Pagrindinės radiacinės saugos normos“(toliau – HN 73:2018).

Radono rizikos vertinimas, įskaitant radono rizikos zonųnustatymą, atliekamas pagal sveikatos apsaugos ministro tvirtinamas programas.

Radiacinės saugos centras, įgyvendindamas radono rizikos vertinimo, įskaitant radono rizikos zonų nustatymą, programą, nustato statinius, kurių patalpų ore vidutinė metinė radono aktyvumo koncentracija viršija HN 73:2018 nustatytus atskaitos lygius.

Radono patalpų ore atskaitos lygis

Atskaitos lygis vidutinei metinei radono aktyvumo koncentracijai statinio patalpos ore yra 300 Bq/m³.

Radono rizikos zona laikoma teritorija, kurioje 10 proc. visų ištirtų statinių patalpų ore vidutinė metinė radono aktyvumo koncentracija viršija atskaitos lygį, nustatytą HN 73:2018.

Lietuvoje radono rizikos zonų iki šiol nenustatyta. Tačiau nustačius radono rizikos zoną, turėtų būti rengiamas radono rizikos valdymo veiksmų planas, kuris apimtų iš grunto, statybinių medžiagų ar vandens patenkančio radono rizikos valdymą, ir Radiacinės saugos centras prižiūrėtų, kaip radono rizikos zonoje įgyvendinamos radiacinės saugos priemonės.

Prievolės darbdaviui nustačius radono rizikos zoną

Radiacinės saugos centrui nustačius radono riziką darbo vietose ar tais atvejais, kai nustatytoje radono rizikos zonoje darbo vietos įrengtos patalpose, esančiose po žeme, rūsiuose, pusrūsiuose ar statinių pirmuosiuose aukštuose, tokių darbo vietų darbdaviai privalėtų:

• atlikti radono tyrimus patalpų ore ne rečiau kaip kas 5 metus ir informuoti dirbančiuosius apie šių tyrimų rezultatus;

• nedelsdami informuoti Radiacinės saugos centrą arba Valstybinę atominės energetikos saugos inspekciją (jeigu darbo vieta būtų branduolinės energetikos objekte), jeigu patalpos ore vidutinė metinė radono aktyvumo koncentracija viršytų HN 73:2018 nurodytą atskaitos lygį, ir įvertinti kiekvienoje darbo vietoje dirbančiojo apšvitą, atsižvelgiant į darbo vietoje praleidžiamo laiko trukmę;

• tais atvejais, kai dirbančiojo metinė efektinė dozė viršytų 6 mSv, per vienus kalendorinius metus nuo metinės efektinės dozės viršijimo nustatymo dienos įdiegti radono mažinimo priemones radiacinei saugai darbo vietoje optimizuoti;

• ne rečiau kaip kartą per metus toje darbo vietoje, kurioje viršijamas HN 73:2018 nustatytas atskaitos lygis ir kurioje dirbančiojo metinė efektinė dozė yra lygi 6 mSv arba mažesnė, turėtų įvertinti dirbančiojo apšvitą, atsižvelgdami į toje darbo vietoje praleidžiamo laiko trukmę.

Tais atvejais, kai darbo vietoje, nepaisant įdiegtų radono mažinimo priemonių, dirbančiojo apšvita viršytų 6 mSv metinę efektinę dozę, darbdavys privalėtų įteisinti veiklą nustatyta tvarka.

Radono tyrimų rezultatai ir jų analizė

Lietuvoje radono patalpų ore aktyvumo koncentracija matuojama nuo 1995 m.

Plakatas „Kaip sužinoti radono kiekį patalpose?“, Radiacinės saugos centras, Vilnius, 2021

Radiacinės saugos centras nuolat vykdo radono patalpų ore tyrimo ir gyventojų patiriamos apšvitos apšvitos vertinimo programas.

Su radono patalpų ore tyrimų rezultatais ir gyventojų apšvitos vertinimu galima susipažinti Radiacinės saugos centro interneto svetainėje: 

Radono patalpose nulemtos žmonių apšvitos vertinimo 2017–2023  metų programos 2022 m. ataskaita .

Daugiau informacijos apie radoną galima rasti Radiacinės saugos centro parengtuose leidiniuose:

Informaciniai biuleteniai:

Radiacinės saugos centro informacinis biuletenis Nr. 19 (2015). (Esamoji apšvitos situacija Lietuvoje ir Lietuvos gyventojų dabartiniu metu patiriama apšvita).

Radiacinės saugos centro informacinis biuletenis Nr. 13 (2012). (Gyventojų apšvitos stebėsena Lietuvoje. Apšvita iš gamtinės kilmės radionuklidų. Apšvita iš dirbtinės kilmės radionuklidų. Būsimų atominių elektrinių kaimyninėse šalyse galimos įtakos gyventojų apšvitai vertinimas).

Radiacinės saugos centro informacinis biuletenis Nr. 2 (2008).(Radonas patalpose. Kosminė spinduliuotė. išorinė apšvita. Gamtinės kilmės radioaktyviųjų medžiagų lemiamos apšvitos įvertinimas. Radonas ir rūkymas. Naujienos). 

Lankstinukai:

„Radonas darbo vietoje: ką reikia žinoti darbdaviui ir darbuotojui?“, Radiacinės saugos centras, Vilnius, 2018.;

Radiacinės saugos centras (2015) „Radonas ir  plaučių vėžys: ką reikia žinoti?“, LĮ „Žara", Vilnius, 2 p.

Radiacinės saugos centras (2009) „Ar pavojingas radonas? Ką reikėtų žinoti kiekvienam“, LĮ „Kriventa“, Vilnius, 7 p.

G.Morkūnas, L.Pilkytė, J.Plyčiuraitienė-Plyčienė, G.Akerblom, B.Clavensjö (2002) „Radonas patalpose. Jo kiekio mažinimo būdai", LĮ „Kriventa“, Vilnius, 12 p.

Lietuvos radono žemėlapį galima rasti čia, taip pat Lietuvos radono patalpų ore tyrimų duomenis galima matyti ir Europos Komisijos Ispros institute, administruojančiame Europos radono žemėlapį

https://geoserver.jrc.ec.europa.eu/remon/About/Atlas-of-Natural-Radiation/Indoor-radon-AM/Indoor-radon-concentration.

Lietuvos radono patalpų ore tyrimų duomenys ir jų analizė pateikti straipsniuose:

Remigijus Kievinas, Rima Ladygienė, Laima Pilkytė, Julius Žiliukas. Radono patalpose nulemtos gyventojų apšvitos vertinimas 11 Lietuvos savivaldybių esančiuose  gyvenamuosiuose pastatuose. Konferencijos „Černobylio atominės elektrinės avarija: pasekmės ir pamokos (po 30 metų)“ medžiaga, Visuomenės sveikata, 2016/priedas Nr. 1: p. 50–53.

R. Kievinas, R. Ladygienė, L. Pilkytė (2012) „Radono patalpose nulemtos gyventojų apšvitos ir vėžinių susirgimų rizikos tyrimai, sudarant Lietuvos radono žemėlapį“, Visuomenės sveikata, 2012/ priedas Nr. 2. Tarptautinės konferencijos „Gyventojų apšvita ir pasaulyje įgyta patirtis radiologinių ir branduolinių avarijų metu“ medžiaga, p. 13.

Radiacinės saugos centras (2009) "PSO išleistame Radono tyrimų vadove remtasi ir Radiacinės saugos centro patirtimi". SLAUGA. Mokslas ir praktika. 2009 Nr. 12 (156), Vilnius, p. 8–9

L. Pilkytė, D. Butkus (2005) „Radono skilimo produktų gama spinduliuotės įtaka sugertosios dozės galiai patalpose”, Journal of Environmental Engineering and Landscape Management, 13(2), p. 65-72. 

L. Pilkytė, G. Morkūnas, G. Akerblom (2005) „Indoor radon in the karst region of Lithuania”, The Natural Radiation Environment, series „Radioactivity in the Environment”, VII-7, p. 807-812. 

R. Abromaitytė, L. Pilkytė, G. Morkūnas (2003) „Radono rizikos tyrimai Panevėžio miesto plėtros zonoje”, Sveikatos mokslai, 13(3), p. 32–35. 

G. Morkūnas (2001) „Radonas mūsų namuose", Sveikata, 1, p. 11–13.

G. Akerblom, G. Morkūnas (2001) „The outcome of the Lithuanian radon survey”, The Science of the Total Environment, 272, p. 243–244. 

G. Morkūnas (2000) „Radono skilimo produktų charakteristikų įtaka apšvitos dozei", 4-toji tarptautinė konferencija "Energija pastatams", Vilniaus Gedimino technikos universitetas, p. 387-393. 

L. Pahapill, M. Dambis, G. Morkūnas, G. Akerblom (1998) „Radon in the Baltic states", Proceedings of the Regional IRPA Congress „Radiation Protection Issues in the Baltic Region with Emphasis on Co-operative Projects with Estonia, Latvia and Lithuania”, June 12-13, 1998, Stockholm, p. 11–26. 

G.Morkūnas (1998) „Radono tūrinio aktyvumo priklausomumas nuo statinio geografinės padėties", Sveikatos aplinka, 10 (76), p. 17-21. 

G.Morkūnas, D.Michelevičius (1998) „Indoor radon concentrations in Lithuanian karst region”, Health Phisics, 43rd annual meeting of the Health Physics Society, Supplement to vol.70, no.6, p.S78. 

K.Gasiūnas, A.Mastauskas, G.Morkūnas (1998) „Radonas grunto ore ir patalpose Lietuvoje", Statyba, IV t., Nr.4, p. 316-321. 

A.Mastauskas, G.Morkūnas (1997) „Regulatory control of natural ionizing sources in Lithuania: experience based on indoor radon monitoring”, Contributed Papers of the International Conference „Low doses of ionizing radiation: biological effects and regulatory control”, IAEA-TECDOC-976, Seville, Spain, November 17-21, 1997, p. 143-144. 

G.Morkūnas, A.Mastauskas (1997) „Indoor radon concentrations in Lithuania”, Proceedings of the European Conference „Protection against Radon at Home and at Work”, June 2-6, 1997, Prague, p. 148-151. 

G.Morkūnas, A.Mastauskas (1997) „Radono tūrinių aktyvumų patalpose tyrimo Lietuvoje rezultatai", Visuomenės sveikata, 3, p. 7-13. 

A.Mastauskas, G.Morkūnas (1996) „Radonas patalpose - problema Lietuvoje". Medicina, 32, priedas 11, p. 21-23. 

A.Mastauskas, G.Morkūnas (1996) „Radonas-222 patalpose Lietuvoje", Higiena ir epidemiologija, 4(48), p. 54-61. 

A.Mastauskas, G.Morkūnas (1996) „Radono įtaka patalpų oro kokybei", Straipsnių rinkinys "Sveikata ir aplinka", p. 76-82. 

A.Mastauskas, G.Morkūnas (1996) „The problem of indoor radon in Lithuania”, Health Physics, 41st annual meeting of the Health Physics Society, Supplement to vol.70, no.6, p. S81. 

J.Augulis (1995) „Radono problema gyvenamuosiuose ir kituose statiniuose", Statyba ir archtektūra, 3, p. 20.

Radono patalpų ore tyrimų rezultatai pateikti leidinyje Morkūnas, G.; Pilkytė, L.; Ladygienė, R.; Gricienė, B. Radonas ir gamtinė apšvita, LĮ Kriventa, Vilnius, 2009, 120 p.

Radono mažinimo būdai

Nustačius, kad patalpų ore radono aktyvumo koncetracija viršija nustatytą atskaitos lygį, reikėtų jį mažinti. Pirmiausia būtina nustatyti radono šaltinį ir jo patekimo vietas, pro kurias radonas gali patekti į patalpas.

Nustačius, jog radono šaltinis yra gruntas, galima imtis šių priemonių: užsandarinti sienų bei grindų plyšius, įtrūkimus, tarpus bei visus galimus radono patekimo taškus, įrengti mechaninį tiekiamąjį bei ištraukiamąjį vėdinimą, padidinti jau esamos ventiliavimo sistemos greitį, įrengti oro „pagalves” po pastatu sistemą, pašalinti radioaktyvų gruntą prie pastato.

Jei radono šaltinis yra statybinės medžiagos, radioaktyvių statybinių medžiagų paviršių galima padengti radonui nepralaidžiu sluoksniu, įrengti mechaninį ištraukiamąjį vėdinimą ar sutvarkyti jau esamą.

Yra daug metodų radono patalpose kiekiui mažinti. Kokį radono mažinimo būdą pasirinkti, priklauso nuo namo ar patalpų konstrukcijos, statybinių medžiagų, grunto, ant kurio namas pastatytas, radono kiekio name ir, žinoma, nuo to, kiek lėšų žmogus pasiryžęs tam skirti. Be to, kiekvienas turi pats nuspręsti, ar verta rizikuoti artimųjų sveikata.

Visą informaciją apie radono matavimo ir mažinimo būdus gali suteikti Radiacinės saugos centras. Radono patalpose mažinimo būdai taip pat aprašyti B. Clavensjo, G. Akerblom ir G. Morkūno knygoje ,,Radonas patalpose. Jo kiekio mažinimo būdai. 

Nuorodos į informacijos šaltinius apie radoną:

https://www.who.int/ionizing_radiation/env/radon/en/

https://www.iaea.org/topics/radiation-protection/radon

http://radoneurope.org/

https://www.radon.com

https://www.canada.ca/en/health-canada/services/environmental-workplace-health/reports-publications/radiation/radon-your-home-health-canada-2009.html

https://www.cdc.gov/features/protect-home-radon/index.html

https://www.epa.gov/radon/health-risk-radon

https://www.epa.ie/radiation/radon/

https://www.vrt.be/vrtnws/en/2014/10/16/radon_alert_it_couldbeinyourhouse-1-2120738/

Radonas 2023 Suvestinė (arcgis.com)